- pažvilti
- 1 pažvìlti intr. 1. Sut, LVIII144, K.Būg palinkti, nusvirti: Slyvai apkibę uogomis pažvilo, t. y. palinko žemyn J. Rugiai pažvìlę nu lytaus Erž. Trobelė jau visa pažvìlus Ut. Siena pažvìlus Grž. Stipinai pažvìlę į vieną pusę Grž. Kaip pažvilusi siena, už neilgo griūsit KN57. Skietas pažvìlęs nebetinka Grž. Kalne rugeliai matos pažvilę, pjauna sesutės visos sušilę LTR(Blnk). | prk.: Pažvilę vargais, po tam graban žengiam KN77. 2. prk. būti linkusiam, ketinti ką daryti: Anoji liaudis žydų buvo garbėsp daugio dievų pažvilus DP258. Esme piktai pažvilę žaizdump, bet pikčiaus gėdingi vaistump DP55. Kūnas est, tat yr, dulkė, supuvimas ir kirmėlė, kūniškas, bjaurus ir niekam nederąs padarymas ir nuodėmėsp pažvilęs DP256. Bet nū regėdamas mus teip putlus ir pažvilusius lapystosp mielaširdingai mumus neduost dovanų savų DP441. Bat ir tuo vėju Jonas nei mažo nepažvilo DP22. Buvo prašmatu susimilstančių ir pažvilusių ir didžiu gentimi savęs paties DK127. 3. apsiblausti: Koki čia marti, koki ne martelė! Pažvilę akelės, padribę kakelės NS711(Brž). \ žvilti; įžvilti; nužvilti; pažvilti; prižvilti; sužvilti
Dictionary of the Lithuanian Language.